Nuotr.: LaPresse/Spada - Scanpix, Fotodiena.lt, Roberto Serra, - Getty Images
Nuotr. LaPresse/Spada - Scanpix, Fotodiena.lt, Roberto Serra, - Getty Images

Pasvalio „Pieno žvaigždžių“ ekipai fatališkai nesisekė atsigabenti pastiprinimą. Nuo sezono pradžios stipriai buksuojantis klubas ilgą laiką ieškojo naujų gelbėtojų, tačiau žaidėjas po žaidėjo paskutinę minutę Lietuvoje nepasirodydavo, nors viskas buvo sutarta.

Vis tik laisvųjų agentų rinką aktyviai šukavę pasvaliečiai rado, ko ieškojo. Ne tik rado, bet ir kiek nustebino Lietuvos krepšinio sirgalius. „Pieno žvaigždes“ papildė Randy Culpepperis. Nedidukas 182 cm ūgio gynėjas, tačiau, kaip sakoma, svarbu ne ūgis, o smūgis.

Randy yra gerai žinomas Europoje. Galingu šuoliu ir sprogstamąja jėga pasižymintis amerikietis savo karjeros pike buvo rezultatyviausias Europos taurės žaidėjas, kuomet 2014-2015 m. sezone atstovaudamas Volgogrado „Krasnyj Oktiabr“ rinko po 19,2 taško.

Kliuvo ir „Rytui“. Į Vilnių tą patį sezoną atvažiavęs R. Culpepperis sukratė 28 taškus bei praktiškai vienas suvarpė sostinės klubą. Volgogrado ekipa triumfavo 91:82.

„Pamenu, kad juos žudžiau, – juokdamasis siautulį Vilniuje prisiminė amerikietis, bendravęs su tinklalapiu BasketNews. – Buvo geros rungtynės. Norėjau parodyti, kad galiu žaisti prieš bet ką. Tai darau kiekvieną vakarą.“

Nuotr. Fotodiena.lt

Po įspūdingų metų Rusijoje, R. Culpepperis sulaukė pripažinimo – į savo gretas 2015-aisiais jį pasikvietė tuo metu Eurolygoje rungtyniavęs Limožo CSP klubas. Svajonės išsipildymas – žaidimas aukščiausiame lygyje.

Tačiau lūkesčiai smarkiai nesutapo su realybe. Į Limožą atvykęs Randy rado sutartimi su juo nepatenkintą trenerį ir Eurolygos svajonė truko vos ketverias rungtynes. Po 9,5 taško rinkęs R. Culpepperis parodė, kad gali žaisti, tačiau netrukus nusprendė palikti klubą.

„Šios situacijos negalėjau suvaldyti, – tinklalapiui BasketNews pasakojo gynėjas. – Limožo ekipos prezidentas Fredricas Forte, amžinąjį atilsį jam, labai manęs norėjo. Visgi vėliau paaiškėjo, kad vyr. treneris Philippe Herve visiškai manęs nenorėjo. Tai pastatė mane į labai nepatogią situaciją. F. Forte nuolat su manimi bendravo, o P. Herve privertė jaustis nereikalingu.

Nebuvau įtrauktas į komandą, negaudavau žaidimo laiko, ant manęs nuolat rėkė. Nepykstu ant trenerio, nes jam turbūt reikėjo visiškai kito žaidėjo, orientuoto ne į taškų rinkimą, o į perdavimus. Aš jaučiausi taip blogai, kad nustojau treniruotis su komanda, atsiskyriau ir pradėjome derybas dėl sutarties nutraukimo.“

Po karčios patirties Limože Randy žvaigždė Eurolygoje taip ir daugiau nebepakilo. Prasidėjo griūtis. Aukščiausio lygio klubus pakeitė Pietų Korėjos, Ukrainos ir Italijos antrosios lygos komandos, o šį sezoną R. Culpepperis pradėjo Meksikoje.

Visa Randy karjeros istorija ir priežastys, kodėl nepavyko užkopti į Europos krepšinio olimpą – tinklalapio BasketNews interviu.

– Randy, esate žaidęs Libane, Prancūzijoje, Ukrainoje, Turkijoje, Italijoje, Rusijoje, Meksikoje ir Pietų Korėjoje. Kuri šalis paliko didžiausią įspūdį?
– Pati geriausia šalis tiek gyventi, tiek žaisti krepšinį, buvo Pietų Korėja. Ten viskas labai skiriasi nuo kitų šalių, kuriose esu buvęs, bet man labai patiko. Situacija klube buvo puiki, manimi rūpinosi visaip, kaip galėjo. Visgi gaila, kad ten neužbaigiau sezono, nes nusitraukiau šlaunies raištį. Gyvenimas ten buvo pasakiškas, organizacija – nuostabi. Dėl krepšinio lygio kyla klausimų, tačiau kuomet viskas yra taip gerai, nekreipiau dėmesio į tai.

– Kurioje iš šių šalių patirtis buvo pati nemaloniausia?
– Turkijoje. Tai nėra dėl lygos, nes visi žino, kad Turkijos čempionatas yra labai pajėgus. Viskas dėl pinigų. Jie man pasiūlydavo pelningus kontraktus ir nevykdydavo sąlygų. Vėlavo atlyginimai, man melavo, žadėjo ir teko ne tik rūpintis reikalais aikštelėje, bet taip pat sukti galvą, kada man sumokės pinigus. 

Italijoje taip pat turėjau nesmagių patirčių. Pasirašiau kontraktą su Italijos antrosios lygos komanda ir pamenu, kad prieš sezoną žaidėme daug draugiškų rungtynių. Užtikrintai laimėjome 7 ar 8 rungtynes iš eilės, maždaug 15 taškų persvara. Visgi paskutinį mačą prieš sezoną pralaimėjome po lemiamo varžovų metimo. Galvojome, kad nieko tokio, gi prieš tai daug laimėjome, tačiau mūsų savininkui atrodė kitaip. Iki šiol atsimenu, kaip jis mus iš lovos pakėlė 6 valandą ryto ir vertė žiūrėti pralaimėtų rungtynių įrašą. Nė vienas žaidėjas, taip pat ir aš, šio poelgio nesupratome. Buvo keista. Gi čia draugiškos rungtynės, sezonas nė neprasidėjo, o mus jau baudžia už kiekvieną pralaimėjimą. Patikėkite, kai prasidėjo sezonas, buvo daug tokių nesąmonių, todėl nusprendžiau nekentėti. Po dvejų rungtynių susikroviau lagaminus ir išvažiavau. 

– Per savo karjerą žaidėte tiek Kantu „Red October“, tiek Volgogrado „Krasnyj Oktiabr“ ekipose. Jos buvo valdomos garsaus Rusijos verslininko, milijonieriaus Dimitrijaus Gerasimenkos. Ką galėtumėte papasakoti apie šį vyrą?
– Mes turėjome gerus santykius. 2013-aisiais jis mane pasikvietė į Volgogradą. Sakė, kad tai naujas projektas, pasiūlė gerus pinigus ir aš sutikau. Jis buvo dosnus žmogus, norėjo būti arti komandos, visuomet keliaudavo kartu, bendraudavo su žaidėjais. Ne vieną kartą esame gavę premijas visiškai to nesitikėdami. Taip, Dimitrijus buvo impulsyvus žmogus, darydavo tai, kas šaudavo į galvą ir kartais per greitai atleisdavo žaidėją, trenerį, tačiau man jis buvo geras. D. Gerasimenka Volgograde buvo vos dvejus metus, o vėliau išėjo ir klubas labai greitai bankrutavo. Kiek girdėjau, jis įsivėlė į bėdas valdant finansus. 2016-aisiais jis įsigijo komandą Italijoje, Kantu. Ten pasikvietė ir mane, aš jam patikau. Įspūdį paliko, kuomet Kantu ekipoje jis visiems amerikiečiams sumokėjo algas tris mėnesius į priekį. Tokio dalyko aš dar nesu matęs.

– D. Gerasimenka taip pat veržėsi į aikštelę. Ne kartą būdamas Volgogrado klubo savininku žengė ant parketo, o žymiausias jo pasirodymas buvo rungtynėse prieš Maskvos CSKA. Kaip reagavote į tokius verslininko veiksmus?
– Prieš atvykstant į Rusiją aš girdėjau gandus, kad jis kartais išbėga į aikštelę, tačiau tuo netikėjau. Visgi netrukus įsitikinau tuo savo akimis. Buvau šokiruotas ir viskas atrodė labai keistai. Pamenu, kad kiti mano komandos draugai amerikiečiai pradėjo juoktis, mus dėl to pašiepdavo varžovai. Bet ką mes galėjome padaryti? Jis buvo komandos savininkas, čia jo komanda. Vienintelis pliusas buvo, kad jis daug nežaidė, suprato savo galimybes ir, tiesą sakant, aikštelėje vaizdo labai negadino. Dimitrijus šiek tiek mokėjo žaisti krepšinį, buvo aukštas ir yra net pelnęs taškų. Buvo neįprasta kartu aikštelėje būti su savininku, tačiau aš tame didelės problemos nemačiau. Nė vienose rungtynėse jo pasirodymas nepaveikė komandos rezultato. Tai – svarbiausia.

– Per vienerias rungtynes VTB organizatoriai prie GD. erasimenkos prisegė mikrofoną ir padarė iš to vaizdo įrašą. Buvo galima girdėti, kaip savininkas šaukia ant jūsų lyg treneris. Ar tai netrikdė?
– Manęs ne. Kai esu aikštelėje, klausausi tik vieno žmogaus, ir tai yra treneris. Komandos draugai po mačo kraipydavo galvą ir skųsdavosi, jog tai nėra normalu, tačiau aš jo negirdėjau. Turiu tokią savybę aikštelėje išjungti pašalinius dirgiklius ir susikoncentruoti tik į krepšinį.

– Ar prisiminate neeilinę istoriją, susijusią su D. Gerasimenkos valdymu?
– Prieš vienerias rungtynes aš apšilinėjau ir ant Dimitrijaus rankos pamačiau „Rolex“ laikrodį. Tuomet paklausiau: „Ar gali man atiduoti savo laikrodį?“ Jis trumpai pagalvojo ir atrėžė: „Jeigu mes laimėsime, o tu sužaisi gerai, nusivešiu tave į saloną ir nupirksiu tau naują „Rolex“ laikrodį.“ Mūsų komanda laimėjo, aš sumečiau 28 taškus ir ką jūs galvojate? Kitą rytą D. Gerasimenka mane pasiėmė iš viešbučio ir nupirko naują laikrodį. Iš to galite spręsti, kad turėjome gerus santykius.

– Volgogrado „Krasnyj Oktiabr“ komandoje turėjote įspūdingus metus. Buvote rezultatyviausias Europos taurės žaidėjas ir rinkote po 19,2 taško. Ką prisimenate iš to sezono?
– Tai buvo geriausi mano karjeros metai. Europos taurė – labai stiprus turnyras. Būti lyderiu pagal taškus visoje lygoje yra didžiulis pasiekimas. VTB Vieningoje lygoje taip pat pirmavau pagal taškus, vienu metu mano vidurkis buvo 25 taškai. Daug kur treneriai mane stipriai varžė, norėjo, kad aš nebūčiau aš, bet Volgograde man leido būti savimi. Treneris visiškai atidavė man žaidimo gijas ir aš dariau tai, ką mokėjau – rinkau taškus.

– Kitą sezoną su Limožo CSP ekipa varžėtės Eurolygoje, tačiau sužaidėte vos keturis mačus. Kas nutiko?
– Šios situacijos negalėjau suvaldyti. Limožo ekipos prezidentas Fredricas Forte, amžinąjį atilsi jam, labai manęs norėjo. Visgi vėliau paaiškėjo, kad vyr. treneris Philippe Herve visiškai manęs nenorėjo. Tai pastatė mane į labai nepatogią situaciją. F. Forte nuolat su manimi bendravo, o P. Herve privertė jaustis nereikalingu. Nebuvau įtrauktas į komandą, negaudavau žaidimo laiko, ant manęs nuolat rėkė. Nepykstu ant trenerio, nes jam turbūt reikėjo visiškai kito žaidėjo, orientuoto ne į taškų rinkimą, o perdavimus. Aš jaučiausi taip blogai, kad nustojau treniruotis su komanda, atsiskyriau ir pradėjome derybas dėl sutarties nutraukimo. 

Po mėnesio netikėtai suskambo mano telefonas, skambino treneris. Aš nepakėliau ragelio, nes taip liepė agentas. Netrukus gaunu žinutę: „Labas, kaip sekasi? Mums labai reikėtų tavo pagalbos, galbūt galėtum atvykti į kitas Eurolygos išvykos rungtynes Stambule?“ Tuo metu buvau susitaręs su Stambulo „Bešiktaš“ klubu, todėl nieko jam neatsakiau. Žaidė ir ambicijos, kadangi iš pradžių jam manęs nereikėjo. Nenorėjau būti žaidėju pagal iškvietimą. Nebuvo nė menkiausios dvejonės, netrukus išvykau į Stambulą.

– Akivaizdu, jog Europos taurėje buvote sunkiai sulaikomas. Kodėl jums taip ir nepavyko įsitvirtinti Eurolygoje?
– Nežinau. Turėjau visus įrankius ir talentą tai pasiekti. Savęs dažnai to klausiu. Galbūt man tiesiog nepasisekė. Sunku su tuo susitaikyti ir man skaudu, kad taip nutiko. Labai džiaugiausi, kai Limožo ekipa mane pasikvietė ir debiutavau Eurolygoje, tačiau dėl įvairių priežasčių mano etapas ten baigėsi labai greitai. Jeigu būčiau užsikabinęs Limože, mane galėjo pastebėti Eurolygos klubai ir būčiau įsitvirtinęs, tačiau pasirinkau ne tą komandą. Tokių dalykų nenumatysi. Anksčiau būdavo tokia sistema – kas laimi vietinį čempionatą, tas patenka į Eurolygą.

Tokiems žaidėjams, kaip aš, su tokiu formatu buvo lengviau prasibrauti į aukščiausią lygį. Tačiau vėliau Eurolyga pasidarė uždara ir dažniausiai per šio čempionato komandas cirkuliuoja tie patys žaidėjai, kurie rungtyniauja arba rungtyniavo Eurolygoje. Taip pat buvau ne visai patenkintas savo agento darbu. Manau, kad per jį praradau vieną galimybę sugrįžti į aukščiausią lygį. Vėliau su juo bendradarbiavimą nutraukiau. Kad ir kaip nutiko, esu dėkingas Limožo klubui už galimybę ir dėl to, kad galėjau bent šiek tiek pajusti, ką reiškia Eurolyga.

– Pastaruosius kelerius metus praleidote Ukrainoje, Italijos antroje lygoje, o šį sezoną pradėjote Meksikoje. Per ketverius metus nuo Eurolygos nusiritote iki antrarūšių šalies divizionų. Kas nutiko?
– Prieš atvykstant į antrąjį Italijos divizioną, aš žaidžiau pirmajame. Sužaidžiau ten vienerias rungtynes, pelniau 22 taškus, tačiau prasidėjo COVID-19 pandemija, o sezoną nutraukė. Kuomet viskas atsinaujino, turėjau pasiūlymų iš pirmojo diviziono, tačiau jie nebuvo geri pinigų prasme. Iš antrosios lygos atėjo labai pelningas pasiūlymas, kurio negalėjau atsisakyti, todėl nusileidau laipteliu žemyn. Manau, kad tai buvo klaida, nes vėliau geros komandos į mane rimtai nežiūrėjo. Iš kitos pusės, krepšininko karjera yra trumpa ir norisi užsidirbti kiek galima daugiau pinigų, kad galėčiau turėti ramesnę senatvę, išlaikyti savo šeimą, vaikus. Niekas nežaidžia amžinai.

– Ar buvo sunku pripažinti, kad jūsų karjera važiuoja žemyn?
– Nemeluosiu, buvo sunkus laikotarpis. Nėra lengva, kuomet esi labai geras žaidėjas, dominuoji aukštame lygyje, tačiau prabėga keli metai ir pasižiūri, kad esi tikrai ne ten, kur norėtum būti. Aš labai noriu sugrįžti į savo senąją versiją. Žinau, kad galiu, ir noriu padaryti tai čia, Lietuvoje. 

– Per 10 metų pakeitėte 14 komandų. Kaip galėtumėte tai paaiškinti?
– Traumos suvaidino svarbų vaidmenį. Ne kartą anksti susižeisdavau, o vėliau su manimi nutraukdavo sutartį. Tada vykdavo reabilitacija ir naujos komandos paieškos.

– Kaip atsirado Pasvalio ekipos pasiūlymas?
– Prieš kelias savaites pasirašiau sutartį su „Octagon“ agentūra ir jie labai aktyviai pradėjo ieškoti man darbo. Turėjau kelis pasiūlymus iš Turkijos, tačiau nenorėjau važiuoti dėl blogos patirties su pinigais. Sunku, kai esi toli nuo šeimos, nematai savo sūnaus ir tau dar nemoka pinigų už darbą. Tuo metu „Pieno žvaigždės“ taip pat manimi susidomėjo ir pamaniau, kad jų pasiūlymas yra geriausias. Pirmiausia, man tai yra nauja lyga, kurioje aš galėčiau įsitvirtinti ir praleisti ne vienerius metus. Girdėjau daug gerų atsiliepimų apie šią organizaciją, kad pinigai yra mokami laiku.

Kalbant apie rezultatus, šie metai Pasvalio ekipai yra sunkūs, tačiau komanda, kuri patenka į atkrintamąsias, turi vos dviem pergalėmis daugiau, todėl mes turime visus šansus. Pamaniau, kad Lietuva yra geriausia vieta parodyti savo įgūdžius. Noriu įrodyti tiek sau, tiek kitiems, kad vis dar galiu žaisti aukščiausiame lygyje.

– Kokį vaidmenį jums yra numatęs treneris Mantas Šernius?
– Jis nori iš manęs to, ką darau visą karjerą – taškų. Aišku, tuo pačiu iš manęs bus reikalaujama įtraukti komandos draugus. Aš galiu daryti ir tai, ir tai. Kad ir kur rungtyniaučiau, geriausi varžovų gynėjai yra prilipę būtent prie manęs, todėl esu įpratęs nusimesti kamuolį, kuomet mane dvigubina. Neturiu problemų su komandiniu žaidimu, moku ne tik rinkti taškus. Dabar reikia tinkamai įsilieti į komandą, įgyti maksimalią formą ir rezultatai pasimatys. 

– Kokį įspūdį kol kas palieka komanda?
– Turime gerą komandą. Tai yra jaunimo ir patirties mišinys, tačiau visi trykšta energija. Aš manau, kad mes dar atsigausime. Aš įnešiu savo spalvų, kiti žaidėjai pasitemps ir šturmuosime vietą dėl atkrintamųjų.

– Nors jūsų ūgis yra 182 cm, esate pasižymėjęs ne vienu įspūdingu dėjimu. Ar vis dar galite pašokti?
– Žinoma. Manau, kad niekada neprarasiu savo šuolio. Tai yra dievo duotas talentas. Galbūt šoku nebe taip aukštai, kaip savo karjeros pike, tačiau vis dar galiu lengvai įdėti į krepšį. Kai sugrįšiu į optimalią formą, parodysiu tai Lietuvos krepšinio žiūrovams. 

– Anksčiau buvote itin šoklus, greitas, tačiau traumos ir amžius daro savo. Kaip su metais keičiasi jūsų žaidimo stilius?
– Žaidimo stiliaus pernelyg nepakeičiau, tiesiog daugiau nebegaliu žaisti po 30-35 minutes. Labiau saugausi, rečiau dedu į krepšį. Nesvarbu, ar tai dėjimas, ar paprastas metimas – du taškai yra du taškai. Labiausiai pakito ta energija, anksčiau jos buvo kur kas daugiau. Taip pat vis labiau prižiūriu savo kūną, reguliuoju mitybą. Eina metai ir supranti, kad ne tiek daug ir liko, reikia save maksimaliai prižiūrėti, jeigu dar noriu turėti produktyvių metų.

– Koks yra jūsų įsimintiniausias karjeros dėjimas?
– Turiu prikaupęs daug įspūdingų epizodų, tačiau noriu papasakoti apie neseniai įvykusį. Kuomet šį sezoną žaidžiau Meksikoje, įdėjau per du aukštaūgius vienu metu. Jie abu su manimi pašoko ir aš per juos sugrūdau kamuolį. Tai buvo įspūdingas epizodas, kuriuo šokiravau pats save. Pagalvojau: „Oho, aš vis dar galiu taip pašokti?“ Įdomiausia tai, kad buvau ką tik įėjęs į rungtynes, neapšilęs. Ir vos gavęs kamuolį pašokau labai aukštai.

– Ar jau spėjote savo šuolio sugebėjimus pademonstruoti naujiesiems komandos draugams Pasvalyje?
– Juokinga, kad paklausėte. Kaip tik neseniai per treniruotę sužaidžiau ne pagal derinį – neprakirtau po krepšiu. Treneris sustabdė ataką ir sako: „Kai centras stovi ant baudos linijos, tu turi ne bėgti per viršų, o prakirsti. Kai gausi kamuolį, tiesiog dėk per juos iš viršaus. Tada visi komandos draugai pradėjo klausinėti: „Tu gali įdėti?“ Jie manęs nežino ir pagal mano ūgį sprendžia, kad negaliu. Todėl atsakiau: „Ne, ne, apie ką jūs kalbate? Tikrai negaliu.“ Lauksiu rungtynių, kuomet galėčiau juos šokiruoti.

– Jums 32-eji, nesate veteranas. Kaip manote, ar yra realu sugrįžti į Europos taurės lygį?
– Tai yra mano tikslas. Aš noriu, kad tai nutiktų, bet nežinau, ar vis dar galiu. Viską parodys šis sezonas Lietuvoje. Jeigu pavyks – puiku. Jeigu ne, tiesiog žaisiu ten, kur manęs reikės ir vėl bandysiu įrodyti, kad mane nurašantys yra neteisūs. Esu labai alkanas įrodyti visiems, kad vis dar galiu. Kitu atveju čia nebūčiau atvykęs. Turiu aiškų tikslą ir jo sieksiu.

Rodyti komentarus
Ačiū, kad prenešėte apie nekultūringą, pažeidžiantį įstatymus, reklamuojantį ar kurstantį nelegaliems veiksmams komentarą.

Komentuoti

„BasketNews.lt“ pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams.
 
Betsafe-LKL
Alytaus Dzūkija 18:00
Pasvalio Pieno žvaigždės
Betsafe-LKL
Pasvalio Pieno žvaigždės Šešt.
17:00
Šiaulių Šiauliai-7bet
Betsafe-LKL turnyrinė lentelė
Kauno Žalgiris 17 1
Vilniaus Rytas 15 2
Panevėžio Lietkabelis 12 5
Šiaulių Šiauliai-7bet 10 6
Utenos Uniclub Casino – Juventus 8 7
Jonavos CBet 7 9
Klaipėdos Neptūnas 6 8
Alytaus Dzūkija 6 10
Kėdainių Nevėžis-Optibet 4 11
Pasvalio Pieno žvaigždės 2 13
Prienų Labas GAS 1 16