Nuotr.: Facebook
Nuotr. Facebook

Pasvalio „Pieno žvaigždžių“ komandos aukštaūgis Andrejus Agafonovas – užkietėjęs keliautojas.

Antrą sezoną paeiliui Lietuvoje rungtyniaujantis ukrainietis laisvas dienas nuo krepšinio dažniausiai leidžia ne namuose, o kartu su šeima keliaudamas aplink šalį ir netgi už jos ribų.

„Atsiverti „Vikipediją“ ir žiūri, ką gali čia pamatyti. Ten yra nuotraukos, peržiūri jas, galvoji, jog būtų įdomu aplankyti šią vietą, ir tada važiuojame dažniausiai 200–300 kilometrų. Buvome Rygoje, taip pat didžiausiuose Lietuvos miestuose. Tas pats buvo, kada žaidžiau Vokietijoje. Tada buvome nuvažiavę į Prancūziją, kuri yra visiškai šalia. Kaip sakoma, gyvenimas nestovi vietoje.

Prieš dešimtmetį man buvo 20 metų, buvau šviežias, o dabar jau 30, turime dukrą ir tikrai nereikia sėdėti namuose. Didžiąją sezono dalį praleidžiu juose. Aišku, jeigu turime laisvų dienų, tada išvažiuojame kur nors ir bandome pamatyti kažką naujo. Kartais net nebūtinai naujo, bet tiesiog išvažiuoti ir prasiblaškyti“, – oficialiai klubo svetainei „bcpienozvaigzdes.lt“ sakė greitai 31-ąjį gimtadienį minėsiantis aukštaūgis.

Prie viso to, jog A.Agafonovas jau yra aplankęs didžiąjį dalį Lietuvos, jis yra pakankamai stipriai pažengęs lietuvių kalboje bei geba komunikuoti šia kalba su kitais.

„Mokausi pats. Jauni komandos draugai pernelyg nesirūpina ir su manimi kalba tik lietuviškai (juokiasi). Kartais jie šneka taip greitai, todėl kartais tenka prašyti jų kalbėti lėčiau. Aš moku daug kalbų ir kiekvienoje iš jų galiu atrasti panašių žodžių. Tuomet juos sujungiu ir bandau suprasti prasmę. Kada atvykau čia, žinojau tik kelis žodžius ir absoliučiai negalėjau suprasti, apie ką jie kalba.

Po kokių keturių mėnesių pradėjau gaudyti žodžius ir dabar suprantu maždaug 70-80 procentų lietuvių kalbos. Dažniausiai bandau kalbėti lietuviškai, kadangi komandos draugai šneka tik šia kalba. Kartais pajuokauju ir sakau, jog pavargau nuo to ir baikite kalbėti lietuviškai“, – pasakojo gera nuotaika spinduliuojantis A.Agafonovas.

Su oficialia Pasvalio komandos svetaine „bcpienozvaigzdes.lt“ bendravęs vienas „Pieno žvaigždžių“ lyderių taip pat papasakojo apie atvykimą į Lietuvą, kitų klubų pasiūlymų bei sprendimą toliau žaisti Pasvalyje ir ateities planus.

– Pradėkime nuo pat pradžių. Kaip atsitiko, jog jūsų karjera pakrypo į Pasvalį?
– Kaip ir visada šiame profesionaliame sporte, tu būni namuose, treniruojiesi ir lauki pasiūlymų.  Pasirinkau Pasvalio komandos pasiūlymą, kadangi praėjusį sezoną žaidėme FIBA Europos taurės turnyre ir žinojau, jog Lietuvos krepšinio lygoje yra žaidžiamas protu paremtas krepšinis. Taip pat turėjau pasiūlymų iš Prancūzijos ir Graikijos, bet nenorėjau vykti ten dėl kiek kitokio krepšinio, tad persikėliau į Pasvalį išbandyti savęs čia.

– Ar žinojote, ką nors apie Pasvalio komandą prieš atvykstant?
– Kada tik pasirašiau kontraktą, tuojau pat pradėjau ieškoti informacijos „Vikipedijoje“ apie lietuvių tradicijas, apie Pasvalį, kur jis randasi, kaip toli nuo Vilniaus ir Kauno, kokie yra artimiausi miestai, kokie žmonės ten gyvena. Žinau viską apie tai, išskyrus lietuvių kalbą, bet, aišku, po dvejų metų čia aš suprantu daug ir galiu kalbėti lietuviškai.

– Jums tai yra antrasis sezonas Pasvalyje. Kaip jaučiatės rungtyniaujant „Pieno žvaigždėse“?
– Man patinka kietas krepšinis, kuriame taip pat reikalingas protas, jog galėtum suprasti, kas vyksta aikštėje. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl aš nusprendžiau pratęsti kontraktą su „Pieno žvaigždėmis“ dar vieneriems metams. Man nepatinka kasmet mėtytis po skirtingas komandas, noriu žaisti ten, kur jau žinau viską. 

Nuotr. Fotodiena.lt/R.Lukoševičius

– Kiek svarbu buvo tai, jog Pasvalio komandai pavyko išsaugoti penkis krepšininkus iš praėjusio sezono?
– Tai taip pat buvo vienas iš aspektų, kodėl likau „Pieno žvaigždėse“. Žinojau, kad Steponas Babrauskas ir Derrickas Low taip pat pratęs sutartį. Norėjau toliau žaisti su Steponu, kadangi jis – puikus žaidėjas ir kapitonas. Galiojančius kontraktus vis dar turėjo Justas Tamulis ir Osvaldas Olisevičius. Man buvo svarbu žinoti, su kuo aš rungtyniausiu kitą sezoną. 

– Ar buvote sulaukęs pasiūlymų iš kitų komandų?
– Taip, netgi daug vertingesnių, tačiau nebuvau tikras, jog aš gausiu visuos tuos siūlomus pinigus. Tos komandos žaidėjai sakė, jog viskas yra „50 ant 50“ – tu gali gauti viską arba ne. Žinojau, jog jeigu pratęsiu kontraktą su „Pieno žvaigždėmis“, aš gausiu visus savo pinigus, kadangi taip buvo praėjusiais metais. 

– Didžiąją karjeros dalį žaidėte Ukrainoje. Ar yra sunkiau žaisti užsienyje nei gimtojoje šalyje?
– Kada žaidžiau Ukrainoje, krepšinio lygis buvo panašus ar net kiek aukštesnis nei čia. Tai buvo daugiau nei prieš penkerius metus, bet dabar, aišku, Lietuvoje ir Vokietijoje krepšinio lygis yra išaugęs. Nebijojau persikėlimo į Lietuvą, kadangi žinojau, kokio krepšinio tikėtis, bet šiek tiek nerimavau dėl vaidmens komandoje. Kuomet atvykau į komandą pirmaisiais metais, treneris Mantas Šernius nežinojo, kaip mane išnaudoti, ir galvojau, kad man teks vykti namo. Visgi paskui mes radome bendrą kalbą ir paprašiau jo daugiau laiko. Jis man tai suteikė bei va dėl to aš čia jau esu antrus metus. 

– Jūs gyvenate kartu su šeima?
– Mes esame kartu. Aišku, kuomet važiuodavau žaisti į užsienį, pirmuosius du mėnesius gyvendavau vienas, nes tai – sunkiausias periodas. Tau tenka sunkiai treniruotis, susibendrauti su komandos draugais, pailsėti, apsižvalgyti mieste, kur galima pavalgyti ir apsipirkti, tad tuo metu žmonos tau nereikia. Žinoma, jeigu atvyksta žmona, ji iš karto atvažiuoja su vaiku, kuris visada yra išsiilgęs tavęs. Grįžti po rungtynių ir vaikas tavęs prašo užsiimti su juo, bet tu esi pavargęs.

Prie viso to, prieš sezoną dažniausiai būna sunkios treniruotės, tad po viso to tu nieko daugiau nenori, kaip tik gulėti lovoje, pažiūrėti kokį filmą ir išsimiegoti. Tokie dažniausiai būna pirmieji du mėnesiai naujoje šalyje. Po to šeima atvyksta pas mane ir mes būname kartu visą sezoną.

– Galbūt jūsų dukra lanko darželį Pasvalyje?
– Ne, mokiname ją tik rusų kalbos, netgi ne ukrainiečių. Nenorime jos leisti į darželį Pasvalyje ir maišyti skirtingų kalbų, kadangi čia nedaug žmonių kalba rusiškai. Jeigu aplink ją visi esantys pradės kalbėti lietuviškai, tuomet jai tai nebus naudinga. Liko dar kelios savaitės, kada vyksime namo, ir tada iš karto leisime ją į darželį.  

– Keliomis kalbomis jus gebate kalbėti?
– Kalbėti normaliai, apie viską galiu keturiomis kalbomis: rusiškai, angliškai, ukrainietiškai ir serbiškai. Šiek tiek mažiau, pavyzdžiui, kaip lietuvių kalba, galiu šnekėti dar trimis–keturiomis kalbomis.

– Kokios vietos jus domina labiausiai?
– Man patinka seni pastatai, pilys ir vietos, kurios turi vos menkiausią istoriją. Pavyzdžiui, Rygos senamiestis ar Šiauliai. Vaikščioti aplink, apsižvalgyti, pamatyti senus pastatus. Iš pradžių aplankome istoriškai dideles vietoves, o paskui kitas. Galima sakyti, jog jau pirmaisiais metais aplankiau visas žinomiausias vietas.

– Artėja 31-asis gimtadienis, kokia jūsų savijauta?
– Jaučiuosi gerai, bet, aišku, nebe taip, kaip prieš 10 metų, kada buvau šviežias ir po rungtynių galėdavau toliau žaisti. Dabar po rungtynių važiuoju namo, leidžiu laiką su dukra ir ilsiuosi. Normalu, jog kasmet tų jėgų vis mažėja. 

– Minėjote, jog dabar norite daugiau laiko skirti šeimai. Galbūt tai yra jūsų paskutinis sezonas užsienyje?
– Manau, kad dar dvejus ar trejus metus galiu žaisti svetur, kadangi Ukrainoje krepšinio lygis yra per mažas. Tik pirmos keturios komandos yra aukštesnio lygio. Nedomina manęs žaidimas kitose komandose su itin jaunais žaidėjais. Jaučiu, jog dar turiu užtektinai jėgų žaisti aukščiausiame lygyje netgi gal ketverius metus, jeigu pavyks išvengti traumų. 

– Kokie yra didžiausi jūsų prioritetai pasirenkant komandą?
– Man svarbu, kas yra komandos treneris, kokia šalis ir, aišku, galiausiai pinigai. Man nesvarbu miestas, aš galiu gyventi netgi kaime su šimtu gyventojų, jeigu ten bus puikus treneris, profesionalus klubas ir aukšto lygio čempionatas. Mano amžiuje pinigai – svarbu, kadangi suprantu, jog dar keli sezonai ir mano karjera baigsis.

– Pabaigus karjerą, ar matote save trenerio vaidmenyje?
– Nebent tik vaikų krepšinyje. Darbas profesionaliame klube man būtų neįmanomas, kadangi dabar aš kartais nesuprantu, kada žmogui yra sakoma „Bėk į priekį ir paskui į dešinę“, jis parodo, jog supranta, bet bėga atgal ir į kairę. Niekaip to nesuvokiu. Su vaikais – visiškai kitaip, bet aš dar kol kas nežinau, kur gyvensiu po karjeros pabaigos. Anksčiau galvojau, jog Ukrainoje gyvensiu visą gyvenimą, bet dabar ten vyksta karas ir situacija nėra gera.

– Ar sekate įvykius gimtojoje Odesoje?
– Viskas ten gerai, tik Rytuose yra labai daug problemų, žmonės miršta ir tai jau tapo normalia kasdienybe. Žudymai vyksta 2-3 metus bei visa situacija piešiama kaip kovos su komunizmu operacija. Visi žino, kad tai – karas, bet niekas nenori tai pavadinti karu, kadangi tuomet niekas negalėtų palikti šalies ir visus resursus reikėtų aukoti karui. Odesoje turiu savo būstą, mano bei žmonos tėvai gyvena šalia.

Jeigu ir toliau ten bus panaši situacija, aš savo ateities ten nematau. Šalis išgyvena stagnaciją, vyksta vagystės ir niekas nesirūpina tuo. Mūsų su žmona gyvenimas jau tęsiasi 30 metų ir trečdalis gyvenimo praėjo. Man dabar svarbiausia, ką turės mano vaikai. Dabar turime vieną dukrą, bet planuojame šeimos pagausėjimą. Mes jau matėme daug, tad norime gero gyvenimo jiems. Kol kas ateitis Ukrainoje – labai tamsi.


Rodyti komentarus
Ačiū, kad prenešėte apie nekultūringą, pažeidžiantį įstatymus, reklamuojantį ar kurstantį nelegaliems veiksmams komentarą.

Komentuoti
Vardas:      
  Liko simbolių:     Iš viso komentarų: 0

„BasketNews.lt“ pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams.
 
LKL turnyrinė lentelė
Kauno Žalgiris 33 3
Vilniaus Lietuvos rytas 26 10
Panevėžio Lietkabelis 25 11
Klaipėdos Neptūnas 21 15
Utenos Juventus 19 17
Prienų-Birštono Vytautas 18 18
Pasvalio Pieno žvaigždės 15 21
Alytaus Dzūkija 10 26
Kėdainių Nevėžis 7 29
Šiaulių Šiauliai 6 30